1471–1472 m. žiema
Nešioju juodus gedulo drabužius dėl vyro ir motinos, uždarau didžiąją dalį namų. Kaip našlė nebūsiu kviečiama linksminti kaimynų pirmaisiais metais. Ir nors esu svarbiausia Lankasterių giminės ledi, niekas nekvies manęs į rūmus, ir šis naujas karalius, šis išblukusios rožės karalius ir jo vaisinga žmona neaplankys manęs pirmus dvylika gedulo mėnesių. Man nereikia bijoti, kad gali padaryti man tokią garbę. Spėju, kad jie nori mane ir Lankasterius pamiršti. Juolab ji, tiek vyresnė už vyrą — trisdešimt ketverių! — norės, kad aš, turtinga ir vėl ištekėti galinti dvidešimt aštuonerių metų Lankasterių giminės įpėdinė, susitikčiau su juo pirmaisiais savo našlystės metais. Galbūt jis imtų gailėtis vedęs bekilmę.
Bet nesulaukiu Džaspero kvietimo palikti saugią Angliją ir pradėti su juo sudėtingą gyvenimą Bretanėje. Ne, jis tik praneša, kad Bretanės hercogas pažadėjęs jam ir Henriui apsaugą. Jis neprašo manęs atvykti. Jis negalvoja, jog tai galimybė, vienintelė mūsų galimybė, ir aš labai gerai suprantu jo tylą. Jis paskyrė gyvenimą mano sūnui, prisiekė užauginti jį kaip savo pavardės ir žemių paveldėtoją. Jis neskubins to vesdamas mane ir pasmerkdamas mus visus tremčiai. Jis turi palikti mane su Henrio palikimu čia, kad tvarkyčiau žemes, rūpinčiausi jo interesais Anglijoje. Džasperas myli mane, žinau, bet tai, kaip pats sako, kilni meilė, iš toli. Atrodo, jam nesvarbu, iš kaip toli.
Mano kraitinės žemės sugrįžta man, imu rinkti žinias apie jas, kviestis prievaizdus, kad paaiškintų, kokią naudą jos gali duoti. Laimė, mano vyras gerai jomis rūpinosi, buvo puikus šeimininkas, nors ir prastas karo vadas. Geras anglų lordas, jei ne didvyris. Aš neliūdžiu jo kaip gedėjo savo sutuoktinio Viljamo Herberto Ana Devero. Ji pažadėjo jam daugiau niekada netekėti, prisiekė eisianti į kapą su viltimi, kad susitiks su juo danguje. Ko gero, jie kažkiek mylėjo vienas kitą, nors ir susituokė pagal sutartį. Gal net rado aistros savo vedybiniame gyvenime. Reta, bet pasitaiko. Labai tikiuosi, kad neprikišo mano sūnui minčių apie mylimą žmoną; vyras, kuris kada nors taps karaliumi, gali vesti tik iš išskaičiavimo. Kiekviena protinga moteris taip pat teka tik siekdama pagerinti savo padėtį. Tiktai gašli kvailė kasnakt svajoja apie vedybas iš meilės.
Seras Henrikas tikėjosi iš manęs daugiau nei pareigingo švelnumo, bet savo meilę dar mums nesusipažinus skyriau sūnui, savo šeimai, Dievui. Nuo vaikystės troškau gyventi skaistybėje, ir nė vienam mano vyrui nepavyko nuvilioti manęs nuo šito pašaukimo. Henrikas Stafordas buvo daugiau taikus nei aistringas žmogus, o paskutiniaisiais gyvenimo metais tapo išdavikas. Bet, jei atvirai, jam išėjus pasiilgstu jo labiau nei tikėjausi.
Man trūksta draugo. Namai atrodė šiltesni, kai jis būdavo, o būdavo jis visada kaip mylimas šuo prie židinio. Man stinga jo tylaus, sauso humoro, jo ramios išminties. Ir pirmaisiais našlavimo mėnesiais aš galvoju apie jo patarimą susitaikyti su Jorko sūnumi soste ir įpėdiniu karališkame lopšyje. Ko gero, karai tikrai baigėsi, ko gero, mes galutinai nugalėti, galbūt man lemta mokytis nuolankumo — gyventi be vilties. Man, kuri visada žavėjosi mergelės kovotojos pavyzdžiu, galbūt teks išmokti būti nugalėta našle. Galbūt Viešpats skyrė man tokią dalią, ir aš privalau paklusti.
Vienu momentu, tik trumpą valandėlę, viena klaidžiodama po tuščius namus juoda suknia pagalvoju, gal galėčiau išvis palikti Angliją ir nekviesta prisijungti prie sūnaus ir Džaspero Bretanėje. Galėčiau išsigabenti tiek, kad pragyventume metus ar dvejus. Galėčiau ištekėti už Džaspero, galėtume gyventi kaip šeima, ir netgi jeigu niekada neiškovotume sosto Henriui, galėtume susikurti sau namus kaip karališkos kilmės tremtiniai.
Šitaip įsisvajoti leidžiu sau ne ilgiau kaip vieną išsiilgusios širdies dūžį. Gyventi su sūnumi ir stebėti, kaip jis auga — džiaugsmas, kurio Viešpats man nesuteikė. Jeigu ištekėčiau už vyro iš meilės, tai būtų pirmas kartas po dviejų šaltų santuokų. Aistra tarp vyro ir moters nėra man skirtas kelias. Žinau, Dievas nori, kad tarnaučiau sūnui ir giminei Anglijoje. Pabėgusi į Bretanę kaip čigonė atsisakyčiau galimybės kada nors atgauti tai, kas priklauso mano vaikui, jo titulą ir saugų grįžimą į aukščiausią krašto visuomenės sluoksnį. Ir negaliu nepastebėti, kad svainis pasirinko Henrio ateitį, o ne Henrio motiną.
Net jeigu mirštančio velionio vyro patarimas pasitvirtintų, kad sūnus neturi ateities kaip Anglijos karalius, vis tiek privalau atgauti jo grafystę ir pasistengti susigrąžinti jo žemes. Dabar turiu eiti šiuo keliu. O jeigu noriu pasitarnauti saviškiams ir savo sūnui, turėsiu prisistatyti į Jorkų dvarą, kad ir ką galvočiau apie Edvardą ir jo kerinčią karalienę. Išmoksiu šypsotis savo priešams. Turėsiu susirasti vyrą, kuris galės juos paveikti, kuris atves mane į aukščiausią postą šalyje, bet turės tiek nuovokos, kad pagalvotų apie save ir tarnautų tiek savo, tiek mano ambicijoms.